Ką daryti gavus bilietą į senio besmegenio laidotuves?
arba
Kaip su vaikais kalbėtis apie mirtį?​

Mintis apie knygelę vaikams netekčių tema brendo ne vienerius metus, labiausiai ji pradėjo suktis galvoje, kai pati auginau savo vaikus – Gelminę ir Vakarį. Pamenu, kaip Vakaris, jam tada buvo treji ar ketveri, vartė nuotraukų albumą, ir iš jo iškrito vyro mamos laidotuvių nuotraukos. Per kojas perėjo šaltis, galvojau, ką aš jam sakysiu, kaip papasakosiu, kas jose. Pati nustebau dėl tokios savo reakcijos – juk žinojau, kad su vaikais kalbėtis apie mirtį ir netektis galima ar netgi reikia, ir, atrodo, netgi žinojau, ką ir kaip sakyti. Po kelių sekundžių, prašmėžavus šioms mintims ir stebėjimuisi savo suglumimu, išgirdau sūnaus reakciją: „čia kažkas miręs“. Jis tai pasakė ramiai, paprastai. Prisiminiau, kad gi tikrai, Vakaris yra buvęs mano tetos šermenyse ir laidotuvėse, matė jos kūną pašarvotą. Atrodė, tarsi buvau tai pamiršusi. Pasakiau jam tada, kad taip, čia jo močiutės, apie kurią vis prisimename, kurios kapą lankome, kuri mirė, kai jis dar nebuvo gimęs, laidotuvių nuotraukos. Sūnus ramiai sudėjo nuotraukas ten, iš kur jos buvo iškritusios, ir toliau vartė albumą. Prasisuko galvoje tuomet įvairios vaikams skirtos knygelės, enciklopedijos apie žmogaus raidą: kaip vaisius auga gimdoje, kaip kūdikis gimsta, kaip vaikas tampa suaugusiu, kaip žmogus pasensta. Ir.... viskas. Ties senatve viskas baigiasi. Turbūt taip, kaip dažniausiai neturime kaip papasakoti vaikams vaisiaus atsiradimo gimdoje istorijos, taip neturime istorijų ir apie žmogaus mirtį, laidotuvių ritualus, gedėjimą, netekties išgyvenimą. Ne tik knygelėse. Dažniausiai neturime turinio apie tai ir verbaliai įgarsintoje kasdienybėje. Jau kiek paaugęs, bet dar tik penkių su puse metų Vakaris vieną vakarą prieš miegą pasikvietė pabūti kartu, nes jam buvo baisu – kad gali kilti karas ar dar kas baisaus įvykti. Baisu, kad galime žūti, mirti. Tuo metu supratau, kad ši baimė susijusi su kątik įvykusia mums artimo žmogaus žūtimi – netikėta, labai skaudžiai visus mus sukrėtusia. „Mama, – sako man mūsų penkiametis, – aš tik dabar supratau tokį dalyką, kad jūs su tėčiu galite mirti“. Ir graudu iki gilumos, ir taip jautru buvo tai išgirsti, ir kiek gąsdino šis pokalbis. Dar ne vieną vakarą buvo mažajam baisu, kalbėjomės apie tai, kad baisu dėl mūsų mirties turbūt dėl to, kad kątik artimo žmogaus netekome. Ir kad mes su tėčiu planuojame dar ilgai gyventi, norime pamatyti, kaip jis didelis užauga. Vaikai apie mirtį kalbėti ir žaisti gali visiškai netikėtai. Atrodytų, netgi tuomet, kai iš kasdienybės turinio su mirtimi lyg ir nieko nepavyktų susieti. Šešiametė dukra Gelminė vieną dieną įteikė bilietą į senio besmegenio laidotuves. Pliušinis senis besmegenis tuo metu buvo jos mylimiausias žaislas. Bilieto įteikimo į laidotuves ritualas kartojosi dar ne vieną kartą ir ne vieną dieną. Sunerimau, kas dedasi jos galvelėje, jei vėl ir vėl planuoja savo mylimo žaislo laidotuves. Klausiau dukros, kas jam atsitiko? „Serga nepagydoma liga. Bet tuoj jam vėl viskas bus gerai, žaidimas tuoj vėl prasidės iš pradžių“ – taip paaiškino ji. Prieš pora metų buvome palaidoję mano tetą po nepagydomos ligos, su dukra apie tetos ligą kalbėdavomės, ji dalyvavo laidotuvėse. Svarsčiau, kodėl jos žaislinis senis besmegenis nepagydoma liga susirgo būtent dabar? Kiek vėliau susiejau, kad tuo metu mūsų beveik septynmetei buvo nemažai iššūkių keliantis laikas: atsisveikinimas su darželiu ir laukianti nauja pradžia mokykloje. Žinojau, kad jai labai gaila atsisveikinti su darželio auklėtoja ir draugėmis. Panašu, kad taip žaisdama, vėl ir vėl planuodama žaislinio senio besmegenio laidotuves, ji ruošėsi laukiantiems atsisveikinimams, išsiskyrimams. Taip atsirado knygelės pavadinimas – „Bilietas į senio besmegenio laidotuves“. Gelminės  žaislas – senis besmegenis – tapo knygelės veikėju, aplink kurį ir sukasi istorija. Vardas šiam veikėjui „prilipo“ tada, kai dukra iš sniego nulipdė „tikrą“ senį besmegenį ir pavadino jį „Albertu“. Knygelės veikėjos avelė Barbora ir avytė Siuzė – taip pat „gimė“ per Gelminės žaislus. Nors dabar Gelminė nebepamena įteikto bilieto į senio besmegenio laidotuves ir su juo susijusio žaidimo, džiaugiasi tokia knygelės priešistore. Ji sugalvojo ir vietovės, kurioje vyksta knygelės veiksmas, pavadinimą – „Pakalnučių slėnis“. Kai kurios knygelės vietos įkvėptos pokalbių su Vakariu – apie didįjį sprogimą, mūsų atsiradimą šiame pasaulyje, apie baimę, kad kitiems artimiesiems gali atsitikti kažkas baisaus. Jis sukūrė piešinį „Didysis sprogimas“, kurį naudojau vesdama seminarus „Kai su vaikais kalbamės apie mirtį“, skirtus surinkti lėšas knygelės leidybai. Gelminė ir Vakaris sukūrė ir dar kelis piešinius šiai mano sukurtai istorijai, kūriau juos ir aš – tai buvo išties įdomi, kūrybiška ir visus suvienijanti veikla. Ieškojau kaip į piešinius įterpti baltiškus ornamentus, raštus, kuriuose itin daug Pasaulio medžio simbolikos, apjungiančios priešybes, taip pat ir gyvybę bei mirtį. Gausu šiuose raštuose ir su dangaus šviesuliais – saule, mėnuliu, žvaigždėmis – susijusių simbolių, kurie mūsų protėviams buvo itin svarbūs. Labai džiaugiuosi, kad Lukrecija, kurdama profesionalias iliustracijas knygelei, šiuos simbolius įpynė – savaip, subtiliai ir kūrybiškai. Kai kuriose Lukrecijos sukurtose iliustracijose labai smagu pamatyti ir daugiau motyvų, ataidinčių iš mano ir vaikų kurtų piešinių.